Anekdotas ID 7563

Auksinės vestuvės. Svečiai ir sutuoktuvininkai sėdi už didelio šventinio stalo. Vyras kaskart švelniai ir mandagiai kreipiasi į žmoną: “Aukseli mano, prašau, paduok duonos... Gulbele mano, prašau, paduok man baltos mišrainės... Greta sėdintis draugas šnabžda vyrui: - Ech, kaip aš jums pavydžiu! Jūs jau tiek daug metų kartu ir vis dar į savo žmoną kreipiatės švelniai ir jaudinančiai. - Supranti... Hm... Aš tik pamiršau, koks jos vardas.